Бесплатный фрагмент - Baltų tautos

Baltų bendruomenės formavimas

Baltų tautos (baltų, baltų) pradeda formuotis maždaug I tūkstantmečio pr. Kr., Atsitraukus nuo slavų ir baltų bendruomenės, prieš tai jos buvo senovės indoeuropiečių, susikūrusių Didžiojoje stepėje, dalis — nuo pietų Uralo iki Juodosios jūros. Greičiausiai žodis “Baltija, Baltija” yra kilęs iš žodžio “baltas” — latvių baltuose, lietuviškuose baltuose. Kaip mokslinį terminą jį 1845 m. Pasiūlė Karaliaučiaus universiteto profesorius vokiečių kalbininkas Georgas Nesselmannas vietoj termino “leto lietuviai”.

Senovėje spalvos žymėdavo ne tik spalvą, bet ir abstrakčias sąvokas. O dabar posakiai “raudona mergelė”, “raudonas kvadratas” reiškia “graži mergina”, “graži aikštė”. Žinoma, yra ir žmonių vardų spalvų paaiškinimų: drabužių spalva, žmonių plaukų ar akių spalva. Pavyzdžiui, baltarusių vardas (nuo “Baltosios Rusijos”) lyginamas su terminu “juoda Rusija”, kuris XIII a. paskirta Vakarų Baltarusijos teritorijos dalis, anksčiau užgrobta Lietuvos kunigaikščių, reiškia “laisvą” Rusiją. Sąvoka “balta”, tai yra, “šviesa” (šventa, serbų kalboje — “šviesa” — šventa, šviesa; bulgarų kalboje — “šventas” — pasaulis, visata; šventieji arba Svetovit — senovės slavų dievas) sudaro “laisvo” sąvoką. iš tamsos. “Juodojo” sąvoka senovėje reiškė priklausomybės, priespaudos būseną, priešingą “baltojo” sąvokai. Gali būti, kad pavadinimas “Baltoji Rusija” įsitvirtino XIII a. anapus tų šiuolaikinės Baltarusijos dalių, kurios nebuvo užkariautos mongolų totorių ir nebuvo valdomos Lietuvos kunigaikščių. Palyginkite. Juodieji žmonės — Rusijos šaltiniuose 14–17 amžiuose. terminas, kuriuo buvo paskirti juodaodžiai valstiečiai; juodaodžiais taip pat buvo vadinami visi posado gyventojai, kurie mokėjo valstybinius mokesčius, skirtingai nuo “baltųjų žmonių”, kurie, nors ir gyveno posade, priklausė nuo pasaulietinių ir dvasinių feodalininkų ir nemokėjo mokesčių valstybei. Juodosios žemės yra terminas 14–17 amžių Rusijos šaltiniuose, nurodančiuose žemes, kurios buvo feodalinės valstybės nuosavybė ir kurias naudojo valstiečių ir miestelių bendruomenės. Juodosios žemės priešinasi “baltųjų” pasaulietinių ir dvasinių feodalininkų, turinčių mokesčių ir teismų imuniteto privilegijas, nuosavybėn.

Latviai (savvardis — latviešu), galbūt vardas kilęs iš latgalių genčių. Latgaliai [savavardis — latgali (taigi Latgale), senoji rusų kalba — skraidantys] — viena iš senovės latvių genčių, kuri kartu su kitomis etninėmis grupėmis tapo latvių tautybės dalimi. Latgaliai užėmė teritoriją į šiaurę nuo Dauguvos upės ir ribojosi su žemgale pietvakariuose, su lyvomis ir estais šiaurėje bei rytų slavų gentimis rytuose.

Lietuviai (savvardis — lietuviai), galbūt vardas kilęs iš senovės pavadinimo Neman (Nemunas) — Leyta, arba Lieta, kuris, savo ruožtu, grįžta prie lietuviško veiksmažodžio litus — tekėti.

Baltų (baltų) kalboms priskiriamos šiuolaikinės latvių, lietuvių, taip pat išnykusiosios: prūsų, yatvyazh, kuršių, selonų ir kai kurios kitos buvo senovės giminėje su slavų kalbomis. Pabaltijai (baltų gentys) įsikūrė I tūkstantmetyje AD, teritorija nuo Baltijos pietvakarių iki Dniepro viršutinės dalies ir Okos upės baseino (virvės), I — II tūkstantmečių sandūroje tapo senosios rusų tautybės dalimi. Vakarų baltai (Žemaitas, Žiemgala, Kuršas, Latgale) yra šiuolaikinių latvių ir lietuvių protėviai.

Prūsai — baltų genčių grupė (lat. Pruzzi, Prutheni), susijusi su slavais, minima nuo 9 a. Borusse — žaismingai prūsams, Borussia — moters atvaizdas kaip Prūsijos simbolis, vėlyvoji vėlyva. Ruthenia — Rusija. Lotynų kalba “rusas” yra Rossicus arba Russicus.

I tūkstantmečio pradžioje A.D. senovės baltų gentys pradeda diferencijuotis, kuriamos pralatysko ir pralito bendruomenės. Ir nuo V — 7 a. formuojamos būsimų latvių ir lietuvių gentinės asociacijos. V — VI a latvių protėviai pradėjo aktyviai judėti į šiaurę, užimdami teritorijas, kuriose anksčiau gyveno baltų-suomių gentys. Iš pradžių letai (būsimi latviai) buvo tik viena iš rytų baltų genčių. Kartu su jais Latvijoje gyveno žemgaliai, kaimai ir kuršiai, taip pat suvienytos baltų tautos. Visas šias gentis palaipsniui lituanistiniu būdu įsisavino lestai, o jų kalbos paliko pėdsaką latvių tarmėse. Šiuolaikinė lietuvių kalba priklauso baltų grupei indoeuropiečių kalbų, kartu su šiuolaikine latvių kalba, mirusiomis senosiomis prūsų ir jotvijų kalbomis.

Pirmieji rašytiniai genčių, gyvenančių teritorijose, esančiose prie Venecijos (dabar Baltijos) jūros pietinės pakrantės, paminėjimai randami romėnų istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (98) esė “Apie vokiečių kilmę ir Vokietijos vietą” (98), kur jie vadinami Estias (lot. Aestiorum gentes).) Estai ir baltų gentys vadinosi estai (aestui, aestii) estų ir baltų gentimis, o vėliau — skandinavais. Manoma, kad šis vardas kilęs iš baltų kalbų, reiškusių “gyventojai prie vandens”. Be to, Herodotas mini Boudino žmones, gyvenusius viršutiniame Dono krašte tarp Volgos ir Dnepro. Vėliau šios estų gentys buvo aprašytos skirtingais pavadinimais Romos ir Ostrogotikos istoriko Kassiodoro, gotų istoriko Jordano, anglosaksų keliautojo Vulfstano, Šiaurės Vokietijos metraštininko arkivyskupo Adomo Bremeno raštuose.

Iki IV — II tūkstantmečių pr e. Neolitinės žvejų ir medžiotojų vietos šiuolaikinės Lietuvos ir Latvijos teritorijose priklauso. Gyventojai gyveno pagal klanų grupes, kurios yra motinos klano stadijoje. II tūkstantmetyje pr e. Latvijos teritorijoje atsirado genčių, susipažinusių su galvijų auginimu ir žemės ūkiu. Greičiausiai tai buvo baltų genčių protėviai, čia persikėlę iš daugiau pietinių regionų, o vietinius gyventojus tada sudarė suomių-genčių protėviai. Užsieniečiams būdingi laidojimai be laidų keramikos, mūšio akmens kirviai ir naminių gyvūnėlių kaulų liekanos. Tolesnis galvijų veisimo vystymasis šioje epochoje paskatino tėvystės klano papildymą. I tūkstantmetyje pr. e. Vasaros lietuvių (baltų) gentys išsiskiria iš daugelio kitų baltų genčių. Šios eros paminklai yra pilkapiai ir senovės gyvenvietės. Apie 5 in. Pr h. pasirodo pirmieji geležies gaminiai. Tačiau vietinių geležies rūdų plėtra prasidėjo tik pirmaisiais mūsų eros amžiais. I tūkstantmečio pirmojoje pusėje e. Lietuvos teritorijoje veikė genčių susivienijimai (емemitai, aukshtaitai, yatvyagi). Materialinė kultūra tuo metu pasiekė reikšmingą plėtrą, apie tai liudija daugybė bronzos, geležies, sidabro ir kitų daiktų, rastų kasinėjimų metu. Lietuvių gentys palaikė glaudžius prekybos ryšius su slavais.

Remiantis archeologiniais duomenimis, seniausios Latvijos teritorijoje esančios senovės gyvenvietės — “pilskalns” — buvo pastatytos su išpjaustytais mediniais pastatais ir aptvertomis pikto tvora ar rąstine siena. Šimtmečiais buvo liaudies valstiečių medinė architektūra, savo forma ir forma panaši į lietuvių, slavų ir karelų genčių liaudies architektūrą (kapoti pastatai, uždengti šiaudais ir juostinėmis juostomis).

Seniausias architektūros tipas Lietuvoje yra vadinamasis “Numas” — stačiakampio formos medinis korpusas ir statybinis pastatas su keturių šlaitų šiaudiniu stogu. Didelį susidomėjimą kelia stendai, kurie dažnai dekoruojami savotišku drožiniu. Seniausi akmens architektūros paminklai — pilys, tvirtovės — priklauso XIV a. Jų palaikai saugomi miestuose. Kaunas, Vilnius, Trakai ir kt. Augant miestams, vystėsi akmeninė gyvenamųjų ir religinių pastatų architektūra. 15—16 amžiuje. bažnyčios buvo pastatytos gotikoje. stilius (išliko bažnyčios Zapiškyje prie Kauno, Bernardinskio ir Anos Vilniuje, Kauno Perkūno namų priestatas ir kt.).

V bronzovom veke i rannem zheleznom veke skoto¬vodstvo i zemledeliye poluchayut dal’neysheye razvitiye (konets 2-go — 1-ye tysyacheletiye do n. e.). Chislenno rastot naseleniye. Na territorii vostoka Pribaltiki slozhilis’ zapadno-finskiye, a na yuge — baltiyskiye plemena. Na severe Latvii k etomu vremeni otnosyatsya kamennyye kurgany s zakhoroneniyami, na yugo-zapade — kurgany s truposozhzheniyami v urnakh, a v yuzhnoy chasti territorii — kurgany s massovymi zakhoroneniyami, naiboleye kharakternym iz kotorykh yavlyayetsya mogil’nik v Reznes (na beregu reki Daugavy). Raskopki odnogo kurgana vyyavili zdes’ boleye 300 raznovremennykh pogre-beniy. Voznikli pervyye ukreplonnyye poseleniya (gorodishche Klandyu-kalns, tozhe na beregu Daugavy), chto svidetel’stvuyet o mezhplemennykh stolknoveniyakh. Na yugo-zapade sovremennoy Latvii provedeny arkheologicheskiye raskopki gruntovykh mogil’nikov tipa Mazkatuzhi, kotoryye prinadlezhat predkam kurshey, ili kurov. V sredney i vostochnoy territorii Latvii — kurgany s kollektivnymi pogrebeniyami predkov latgalov i zemgalov. Na severe Lavvii — kamennyye mogil’niki s ogradami iz kamney, prinadlezhashchiye predkam livo-estonskikh plemon (mogil’nik v Sauliyeshi). Po svoyey kul’ture latgaly byli blizki drevnim prussam i litovtsam, a takzhe sosednim slavyanam. Material arkheologicheskikh issledovaniy svidetel’stvuyet o tom, chto uzhe s nachala 1-go tysyacheletiya n. e. latgaly zanimalis’ zemledeliyem, a takzhe skotovodstvom, okhotoy, rybolovstvom. V 11—12 vv. u nikh sushchestvovalo trokhpol’ye.

V drevneyshiye paleoliticheskiye vremena skhodnyye kul’tury sushchestvovali na Altaye, Severnom Kavkaze, Sibiri, v predgor’yakh Urala (na reke Chusovoy, po odnoy iz versiy mesto rozhdeniya Zaratustry), reke Irtysh i dr. Drevnyaya svoyeobraznaya kul’tura paleolita, sledy kotoroy obnaruzheny na vsem prostranstve Severnoy Azii, voznikla gde-to v tsentre Azii, vsego veroyatneye, v Severnoy Mongolii, gde bol’she vsego naydeno yeye ostatkov, a zatem rasprostranilas’ ottuda na yugo-vostok — k reke Khuankhe, na sever — v Yakutiyu i na zapad — k Uralu, a takzhe po napravleniyu k verkhov’yam Irtysha. Dopustimo predpolozhit’, chto navstrechu drevnim plemenam Azii, postepenno prodvigavshimsya otdel’nymi gruppami s vostoka na zapad, dvigalis’ drugiye gruppy, mozhet byt’, dazhe operedivshiye ikh u beregov Baykala v kontse solyutreyskogo i v nachale madlenskogo vremeni.

Show more

2267/5000

Bronzos amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje galvijų veisimas ir žemdirbystė buvo toliau plėtojami (II — I tūkstantmečio pr. Kr.). Gyventojų skaičius auga. Baltijos šalių rytuose susiformavo vakarų suomiai, pietuose — baltų gentys. Latvijos šiaurėje iki to laiko priklauso akmeniniai piliakalniai su palaidojimais, pietvakariuose — piliakalniai su išdegusiomis urnomis, o pietinėje teritorijos dalyje — piliakalniai su masinėmis kapavietėmis, kurių būdingiausios yra laidojimo vietos Reznese (Dauguvos upės krantuose). Vieno pilkapio kasinėjimai atskleidė daugiau kaip 300 skirtingų laikų palaidojimų. Atsirado pirmosios sutvirtintos gyvenvietės (Klandju-kalns gyvenvietė, taip pat Dauguvos krantuose), kurios byloja apie genčių tarpusavio susirėmimus. Šiuolaikinės Latvijos pietvakariuose buvo atlikti archeologiniai dirvožemio laidojimo vietų, tokių kaip Mazkatuži, kurie priklauso kuršių protėviams, ar vištų kasinėjimai. Vidurinėje ir rytinėje Latvijos teritorijose yra pilkapiai su latgalių ir žemgalių protėvių palaidojimais. Laviavos šiaurėje yra akmeninės kapinės su akmeninėmis tvoromis, priklausančiomis Livonijos-Estijos genčių protėviams (kapinės Sauliešiuose). Jų kultūroje latgaliai buvo artimi senovės prūsams ir lietuviams, taip pat kaimyniniams slavams. Archeologinių tyrimų medžiaga leidžia manyti, kad nuo I tūkstantmečio pr. Kr. e. Latgaliai užsiėmė žemės ūkiu, taip pat galvijų veisimu, medžiokle, žvejyba. 11–12 amžiuje. jie turėjo trigubą lauką.

Senovės paleolito laikais panašios kultūros egzistavo Altajame, Šiaurės Kaukaze, Sibire, Uralo papėdėse (ant Chusovaya upės, pagal vieną variantą — Zarathustra gimtinė), Irtysh upėje ir kt., Senovės savitą paleolito kultūrą, kurios pėdsakų rasta visoje Šiaurės Azijoje., atsirado kažkur Azijos centre, greičiausiai šiaurinėje Mongolijoje, kur daugiausia liekanų, ir paskui išplito iš ten į pietryčius iki Geltonosios upės, į šiaurę iki Jakutijos ir į vakarus iki Uralo, ir link viršaus Jamas Irtyšas. Įsivaizduojama, kad kitos grupės, galbūt net lenkdamos jas prie Baikalo ežero krantų Solutreano gale ir Madeleine laikų pradžioje, judėjo link senovės Azijos genčių, kurios pamažu vystėsi atskiromis grupėmis iš rytų į vakarus.

Šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai įrodo, kad indoeuropiečių tėvynė yra Pietų Uralo regionas, kur jie sudarė vieną kalbų grupę.

Bendruomenės kuriamos pirmiausia remiantis bendra kilme — gimdymu, o daugėjant parduodamų produktų, susiformuoja didelė šeimos bendruomenė, susidedanti iš frazės, t. kelios gentys. Tada kaimyninė bendruomenė genties pavidalu, kitas žingsnis — genčių sąjunga, vedanti savo ruožtu į tautos, o paskui valstybės formavimą. Bet bet kuriai bendruomenei būtina interesų bendruomenė, šiuo atveju — metalurgų ir jų gaminių apsauga. Taigi buvo senovės metalurgų gyvenvietės, ypač Pietų Uralo arkaimų kultūra. Panašių gyvenviečių buvo rasta Europoje, Vokietijoje prie Drezdeno ir Leipcigo, taip pat Austrijoje ir Slovakijoje, jaunesnėms nei 7 tūkst. Metų. Pasibaigus gamtos ištekliams, gyvenvietės buvo “uždarytos”, grioviai užpildyti, o būsto liekanos sudegintos.

Miestų šalis yra sąlyginis teritorijos, esančios Pietiniuose Uraluose, pavadinimas, kurioje buvo rasti viduriniai bronzos amžiaus (apie 2000 m. Pr. Kr.) Senoviniai miestai ir įtvirtintos gyvenvietės, viena kultūra.

Gyvenvietės buvo aptiktos 70–80-aisiais. XX a. Viena iš pirmųjų rastų archeologinių kompleksų buvo senovinė gyvenvietė Sintashty upėje (Tobolo intakas), dėl kurios pati gyvenvietė buvo pavadinta Pietų Uralo upės vardu. Netrukus, atradus kitus miestus, archeologai pradėjo vartoti terminą “Sintautos kultūra”. Ši “šalis” yra Čeliabinsko, Orenburgo, Baškirijos ir šiauriniuose Kazachstano regionuose. Miestai yra 350 km skersmens teritorijoje.

Visas gyvenvietes vienija panašaus tipo struktūra, miesto infrastruktūros organizavimas, statybinės medžiagos ir egzistavimo laikas. Kaip ir ta pati topografinė logika. Fortifikacija aiškiai matoma aerofotografijose. Po 4000 metų miestų griaučiai aiškiai matomi natūralaus kraštovaizdžio, suartų laukų fone. Ateina inžinierių, kurie suprojektavo ir sukūrė tokius sistemos miestus, įgūdžiai. Patys miestai buvo tinkamiausi gyvenimui. Pirma, jie suteikė apsaugą nuo išorinių priešų, antra, miestuose buvo įrengtos amatininkų, balnų, puodžių ir metalurgų gyvenimo ir darbo patalpos. Miestuose yra lietaus kanalizacija, iš kurios vanduo pašalinamas iš gyvenvietės. Netoli miestų buvo organizuotos laidojimo vietos, pastatytos gyvūnų pakabos. Visos sutvirtintos gyvenvietės buvo padarytos trijų skirtingų formų: apvalios (8—9 dalys); ovalios (apie 5); stačiakampis (apie 11). Sąvoka “šalis” tinkamai apibūdina šią miestų vietą. Be to, kad visos įtvirtintos gyvenvietės buvo pastatytos kompaktiškoje teritorijoje tuo pačiu metu, tuo pačiu stiliumi ir naudojant tuos pačius inžinerinius sprendimus, panašias medžiagas, matomos ir kitos vienijančios savybės.

Didžiulėje senovės epochos stepių teritorijoje į vakarus nuo Uralo gyveno vadinamosios Srubnajos gentys, o rytuose — Andronovo kultūra, pastaroji apimanti regioną nuo Uralo iki Altajaus ir Jenisejaus. Andronovičiai, kalbėję viena iš senovės iraniečių kalbos tarmių (indoeuropiečių grupė), augino galvijus ir mažus galvijus, arklius, užsiėmė žvejyba. Pietiniuose Uraluose taip pat nustatyti potvynių žemdirbystės pėdsakai. Andronovo visuomenė buvo laikoma gana atsilikusi ir archajiška, ką ypač liudija jų palaidojimų skurdas. Kapoje kartu su velioniu jie paprastai padėdavo keramikos dirbinius, bronzinius papuošalus, rečiau įrankius ir ginklus.

Anot Videvdat (pirmoji “Avesta” knyga, senovės Irano religijos sakralinių knygų kolekcija, savotiškas iraniečių Vedų tęsinys), senovės iraniečių protėvių namai yra Airyanem Vaejah (Avest. Airyanem Vaejah, “Aryan space”). Ši šalis apibūdinama kaip begalinė lyguma, per kurią teka nuostabi upė Daitya (Vahvi-Datiya).

Indoeuropiečių gentys judėjo iš rytų į vakarus ir lyg sniegas, krintantis iš kalno, nušlavė viską savo kelyje ir priėmė tuos, kurie prisijungė prie savo genčių. Jų protėvių namai, kur jie sudarė bendrą kalbų grupę, buvo Juodosios jūros regiono — Pietų Uralo — stepės.

“Avestoje” dievas Ahura Mazda (nepaprastai gerai žinantis kunigas) pataria legendiniam nepriekaištingam senovės arijų (indoeuropiečių) karaliui Yime sukurti milžinišką tvorą — Varu, o ten, už šios tvoros, įdėkite “visų vyrų ir moterų, didžiausių šioje žemėje, sėklą ir visų genčių sėklą. galvijai ir visų augalų sėkla. Ir viską daryti poromis, kol žmonės yra Var … “Legendinę Vara sudarė 3 apskritimai, užsegti vienas į kitą. Iš kraštutinių buvo praėję 9 praėjimai, iš vidurio — 6, iš vidaus — 3. Ir šioje teritorijoje, atitvertoje nuo piktų vėjų, “Yima” nutiesė 18 gatvių ir virš viršaus sukūrė langą — kažką panašaus į dūmtraukį. Kalvystės globėjas slavų pagoniniame panteone buvo kalvio dievas Svarogas (sanskrito kalba. “Svarga” — dangus). Svarogo įvaizdis yra artimas graikų Hephaestus ir Prometheus.

Saulė — taip-Dievas — slavų mitologijoje buvo laikoma Svarogo sūnumi. Senovės slavų dievas — Dazhdbog — laimės nešėjas, greičiausiai, simbolizuoja lietų, pavyzdžiui, slovakų dažď (skaitykite “dazhd”) — lietų. “Vėjas pučia” yra žmogaus, kuris pučia iš burnos, analogija. “Aklinas lietus” reiškia, kad lyja ir šviečia saulė, todėl paaiškėja, kad lietus “nemato” ir eina ten, kur šviečia saulė. Krikščioniškame liaudies kalendoriuje Svarogas virto šventaisiais Kozma ir Demjanu — kalvystės ir santuokos globėjais. Pats dievų buvimas — kalimo globėjas — rodo senovės kilmę. Su žodžiu “Svarog” žodis “svastika” (Skt.) Yra idiomatiškai panašus — kryžius, kurio galai sulenkti stačiu kampu, vienas seniausių dekoratyvinių motyvų, aptinkamas tarp Indijos, Kinijos, Japonijos tautų, kur svastikos ženklas taip pat turėjo religinę reikšmę. Taip pat palyginkite slavų žodžius “virėjas”, “suvirinimas”. Uralo-Altajaus stepėse kalimas jau pasiekė reikšmingą vystymąsi tarp šiaurinės Juodosios jūros regiono skitų genčių (7–4 a. Pr. Kr.), Taip pat tarp sarmatų ir slavų, žinomų IV — VI a. pavadinimu skruzdėlės. 10–11 amžiuje. geležies ir plieno gaminiai Rusijoje buvo plačiai paplitę ir buvo įvairiai pritaikomi. Senovės metalurgiai dažniausiai rankose sutelkė geležies išlydymą iš pelkės rūdos, vadinamąjį geležies “virimą” ir įvairių geležies gaminių gamybą, taip pat vario, alavo, sidabro ir aukso kalimą, ypač juvelyriniuose dirbiniuose. Buvo naudojama židinys, kuriame pelkių rūdos nuosėdos iš viršaus ir apačios buvo padengtos anglimis, kurios užsidegė ir pašildytos iki norimos temperatūros. Išlydyta geležis tekėjo į židinio dugną ir sudarė klampią masę (kritai). Kalvis paėmė jį su segtukais ir tada, kaldamas plaktuku ant priešpilio, gaminiui suteikė norimą formą, iš paviršiaus išmušė šlakus ir sumažino metalo akytumą. Geležies raida lėmė reikšmingą plėtros šuolį. Be to, senovės indoeuropiečių buveinėje beveik nebuvo alavo ir vario bei jų bronzos lydinio nuosėdų, jie buvo importuojami iš kitų teritorijų. Geležies rūda buvo labiau paplitusi nei varis ir alavas, geležies rūdos susidarė dideliais kiekiais veikiant mikroorganizmams pelkėse ir sustingusiuose vandens telkiniuose. Ir senovės indoeuropiečių paplitimo sritis tiksliai apibūdino ežerų ir pelkių gausa. Skirtingai nuo vario ir alavo, senovėje geležis buvo kasama visur iš rudosios geležies rūdos, ežero, pelkės ir kitų rūdų. Būtina plataus geležies metalurgijos naudojimo sąlyga buvo žaliavinio sūrio gamybos procesas, kurio metu geležies sumažinimas iš rūdos buvo pasiektas 900 laipsnių temperatūroje, o geležis buvo lydoma tik 1530 laipsnių temperatūroje, norint gauti geležį neapdorotos geležies metodu, rūda susmulkinta, kalcinuota ant atviros ugnies, po to duobėse. maži moliniai židiniai, kur buvo klojama anglis ir dujomis pūtė oras, buvo atkurta geležis. Krosnies apačioje suformuotas riksmas (palyginkite Krišną iš sanskrito, lit. — “tamsus, juodas”, vienas iš gerbiamų dievų induizme). — akytos, pastos ir labai užterštos geležies vienetas, kuris vėliau turėjo būti pakartotinai karštai kaltas. Rėkianti geležis išsiskyrė savo minkštumu, tačiau jau antikos laikais buvo atrastas būdas kietesniam metalui gauti sukietinant geležies gaminius arba juos cementuojant, tai yra, kalcinant kaulų anglis, siekiant karbonizacijos. Kaltinė geležies gaminimo krosnis sūrio gamybos procese buvo negili skylė žemėje, į kurią oru iš dumplių buvo tiekiami moliniai vamzdžiai, kuriuos stebime senovės Arkaimo, Kintanos, Goloringo ir kitų kaimų rekonstrukcijose. Vėliau šios konstrukcijos schemos buvo pradėtos laikyti šventomis ir buvo atkuriamos įvairiomis kryžiaus formomis, įskaitant svastikos pavidalą, primityviosios domnikos cilindrinių konstrukcijų, pagamintų iš akmenų ar molio, pavidalo, susiaurintos į viršų, taigi atsirado svastika, kryžius, kurio galai buvo sulenkti stačiu kampu. Iš apačios buvo išdėstyti kanalai, kur buvo įkišti moliniai purkštukų vamzdeliai, prie jų pritvirtinti odiniai kailiai, jų pagalba oras buvo pumpuojamas į krosnį. Šie piešiniai priminė įvairių tipų kryžius, kurie vėliau buvo dievinami induizme, budizme ir krikščionybėje.

Šiaurės Indijos miestas Varanasis (vardas Var minimas miesto pavadinime, atsirado maždaug VII a. Pr. Kr.), Dar žinomas kaip Benaresas, tebėra induistų piligrimystės vieta, ten taip pat vyksta masinis mirusiųjų kremavimas. Tikinčiųjų lavonai sudeginami tiesiog akyse. Antikos laikais tai buvo ir varšuose: kunigai su ragais ant galvos ir sparnais už nugarų degino mirusius žmones — štai pragaro prototipas. Patys mirusieji to norėjo, nes buvo tikima, kad su ugnimi jie tuoj eis į dangų pas dievus.

Seniausios Vedos ir Avestos knygos (palyginti: rusų kalbos žodžiai “žinoti” ir “naujienos”) iš tikrųjų yra pagrindinis daugelio šių dienų religijų pagrindas. Seniausia “Avesta Ghats” dalis dar vadinama (Ghatai) — kalnai Indijos Hindustano pusiasalyje (Vakarų ir Rytų Ghatai), taip pat senasis rusiškas žodis “ghat” — grindys iš rąstų pagamintos pravažiavimui, pravažiavimui per pelkę, pelkę. Ghatai — krantinės Varanasis laipteliai, nusileidžiantys į Gangą, ten sudeginami mirusiųjų kūnai. Visi šie žodžiai yra tos pačios kilmės.

Kryžius buvo gerbiamas ikikrikščioniškuose kultuose. Jo atvaizdai buvo aptikti atliekant archeologinius kasinėjimus įvairiose Žemės rutulio vietose, ypač Pietų Amerikoje ir Naujojoje Zelandijoje. Buvo nustatyta, kad jis tarnavo kaip kitų tautų garbinimo objektas kaip ugnies simbolis, kuris iš pradžių buvo gautas trinant dvi perbrauktas lazdeles — saulės ir amžinojo gyvenimo simbolį. Jau antikos laikais, norėdami sumažinti metalurgų lydymosi temperatūrą, jie pradėjo naudoti fluoritus (fluoras, fluoritai būna skirtingų spalvų: violetinės, geltonos, žalios, retai bespalvės) ir galėjo gauti plieną 1100–1200 laipsnių temperatūroje, o ne 1530–1700 laipsnių, tai leido plieno gamyboje išleisti mažiau degalų (medžio ar anglies), gaunant labai patvarius geležies gaminius.

Pagal “Praėjusių metų pasaką”, Kijevą įkūrė broliai Kiy, Schekas ir Horebas bei jų sesuo Lybed. Kuyavia yra istorinis regionas Lenkijoje, Notets upės aukštupyje ir Vyslos upės vidurupyje, I tūkstantmetyje pagrindiniai Kuyavia gyventojai buvo kujaviečiai, iš jų regiono pavadinimas, Kuyavia yra viena iš Vakarų slavų genčių grupių, dalyvaujančių formuojant lenkų tautybę. Cuiabia arba Kuyavia — Kijevo miesto vardas arabų šaltiniuose X amžiuje (Ceyhani ir kt.). Skruostas čekiškas (ček. Čech, palygink “lydeką” su slovaku. Šťuka, skaityk “lydeka”), legendinio čekų protėvio. Khorivas yra “Horvat” (kroatų. “Horvat”, lenkų. “Horvath”), legendinis kroatų protėvis, “baltieji kroatai”, iš pradžių gyvenęs aukštutiniame Dnesteryje. Lybed (ukrainiečių kalba: “Lebed”, baltarusių. “Lebed”, lenkų. “Łabędź”, čekų. “Labuť”) yra istorinis regionas šiuolaikinės Ukrainos pietryčiuose, kur, galbūt, moteris, turinti toteminį vardą Lebed, vedė slavų gentis., ši sritis minima Vengrijos eposuose.

“Juodoji jaunystė”: kas yra duobės, kas pasirodė europiečių protėviai. MASKAVA, liepos 1 d. — “RIA Novosti”, Tatjana Pichugina. Šiuolaikiniai mokslininkai perrašė Europos tautų aplinkybes. Senovės DNR analizė parodė, kad visi jie yra genetiškai pusiau duobių ganytojai, atkeliavę prieš penkis tūkstančius metų iš pietinių Rusijos stepių. Apie didžiausią invaziją Europoje — “RIA Novosti” medžiagoje. Jaučių traukiami vežimėliai girgžda ir įstringa molyje. Veltinis vagonas sušlapo, jo viduje buvo drėgna. Netoliese, laikydamiesi šachtų, gyvena vyrai ir moterys su vaikais. Kai sutemsta, jie stovyklauja, o ryte vėl keliauja. Jiems reikia rasti naują ganyklą gyvuliams. Toje pačioje vietoje nemažėja nemaža gentis. Vakaruose yra daugybė lygumų su vešlia žole, pilna ežerų su žuvimis. Ūkininkai gali pasikeisti grūdus, audinius, papuošalus. Naujokai turi kuo prekiauti: jie nėra blogi kalviai, puodžiai ir kaulų drožėjai. Žiemą, kai mažiau darbo, jie sudarys jaunų vyrų būrius ir siųs juos tyrinėti naujų kraštų. Galbūt taip migravo senovės Kaspijos jūros ir Juodosios jūros regiono stepių gyventojai. Jie nestatė miestų ir gyvenviečių, neartė žemės. Bet jie žinojo, kaip iš tvirtų medžio gabalų išspausti ratus, gaminti vežimėlius. Galų gale, norint ganyti avių, jaučių, arklių pulkus, nuvežti juos į įvairias ganyklas, reikia transporto priemonių. Raiteliai dar nemokėjo važiuoti, nemokėjo rašomosios kalbos.